Kita vertus, jau atėjus nepriklausomybės laikams, mokykloje turėjome vyresnio amžiaus auklėtoją, ir ji prieš žiemos atostogas per klasės valandėlę organizuodavo suneštines kūčių vaišes. Ką aš nešdavausi tai neprisimenu, turbūt kažką gero ir skanaus, bet pamenu, kad auklėtoja būtinai iškamantinėdavo, kas atsineš Kūčią. Aš net nežinojau, kas tai per patiekalas, tad niekad ir nesisiūliau. Bet tada šitą daiktą ir paragavau, o mokytoja pasakodavo, kad visi lietuviai anksčiau per Kūčias valgydavo šį patiekalą, kaip patį svarbiausią. Po tų klasės valandėlių daugybę metų apie šį patiekalą ir negalvojau, o šeimoje mes jo negamindavome (kaip, beje, ir aguonų pieno). Praėjusiais metais Kūčias valgėme savo mažoje šeimoje, tad būdama namie su sirguliuojančiu vaiku, pagalvojau, kad verta paeksperimentuoti ir pagaminti tą Kūčią.
Paruošimas yra labai paprastas: kviečių grudus reikia gerai nuplauti vandeniu ir užmerkti. Taip mirkyti vis pakeičiant vandenį parą arba dvi. Tada Kūčių dieną vandenį nupilti, palikti suvarvėti. Atskirame inde nuplikyti aguonas. Į dubenį dėti nuvarvintus grūdus, nuplikytas aguonas ir porą šaukštų medaus. Viską išmaišyti ir palikti pastovėti. Po valandos ar dviejų galima tiekti kūčių vakarienei.
Sako, seniau mūsų protėviai pirmiausia po maldos kūčių vakarienės metu siųsdavo ratu dubenį su kūčia ir visi kabindavo po šaukštą. Be to, skaičiau, kad lietuviai, dar būdami pagonys ir tikėdami gamtos dievais, švęsdavo žiemos saulėgrįžą ir prieš šią šventę taip pat pasninkaudavo, o per šventę valgydavo tik termiškai neapdorotus patiekalus iš grūdų, daržovių, sėklų ir riešutų. Galbūt ir šis patiekalas Kūčia taip pat atėjęs iš tų laikų.
Ramios ir jaukios jums Kūčių vakarienės. Nors ant stalo ir turi būti 12 patiekalų, bet nepersivalgykite - visko reikia tik paragauti. Skanaus!
