2015 m. spalio 3 d., šeštadienis

Obuolių pyragas su cinamono skonio panna cotta putėsiais

Kaip žinia, šiemet esame pradedantieji sodininkai - ankstyvą pavasarį įsigijome sodą, kuris realiai buvo pieva prie miško su vaismedžiais. Visą vasarą kone kasdien džiaugėmės buvimu gamtoje, galimybe matyti, kaip auga daržovės bei vaisiai, girdėti paukščių čiulbesį, pakėlus akis į dangų regėti gražiausią vasarišką mėlynę ir baltus debesis, užuosti gėlių aromatus, braidyti po ryto rasą ar sutemus vakare sėdėti prie laužo ir skaičiuoti krentančias žvaigždes. Nuostabios akimirkos, kurių tikrai nepatirtume sėdėdami namuose. Et, ir kodėl ta vasara taip greit prabėgo...

Bet kita vertus, vasara subrandino gausų derlių. Pavasarį, kai medžiai buvo be lapų, nepatyrę sodininkai tyrinėjome, kas gi čia užderės. Vasarą džiaugėmės trešnių gausa - patys valgėm ir paukšteliams palikom. Po to derėjo vyšnios, o nuo rugpjūčio vidurio maišais tempiam namo obuolius. Jaučiamės kaip zuikiai iš filmuko "Obuolių maišas" - vasarinius obuolius dalinom ir artimiesiems, ir kaimynams, ir draugams. Jau net nekalbu apie tai, kad aš intensyviai dirbau namudiniame "konservų fabrike" - uogienių ir tyrių stiklainiai jau netelpa į įprastą tokių atsargų saugojimo spintelę. O dabar dar bent 6-7 obelys nokina (tikriausiai jau sunokino, tik mes dar nenuskynėm...) vaisius...
Bet juk tai džiaugsmas!!!! O žiemą intensyviai (norim ar ne) valgysim uogienes.


Bet ką aš čia apie sodą ir atsargas - dar ilgais rudens vakarais apie jį papasakosiu: parodysiu savo sukastas ir apipintas vytelėmis lysves, papasakosiu apie žaidimus lauke su vaiku.

Šiandien noriu pasidalinti nauju obuolių (o ko gi daugiau???) pyrago receptu. Paprasto obuolių pyrago namie jau beveik niekas nevalgo: vyras apskritai nėra saldumynų mėgėjas, o vaikas kartais valgo pyragą, o kartais ne. Žodžiu, atėjo laikas įvesti patobulinimų. Tai šį kartą pyragas pagerintas putėsiais - ir ne paprastais, o cinamono skonio ir gamintais kaip nuostabusis desertas panna cotta.


Sudėtis:
5-6 obuoliai
200 g sviesto
2/3 st. cukraus
3 kiaušiniai
1 arb. šaukštelis kepimo miltelių
3-4 labai kupini valg. šaukštai miltų
Putėsiams:
200 ml riebios grietinėlės
200 ml pieno
1 valg. šaukštas (be kaupo) želatinos
1/2 st. cukraus
1/2 arb. šaukštelio cinamono (galima daugiau pagal skonį)
Vanilė

Paruošimas:
Obuolius nuplauti, nulupti odelę ir išėmus sėklalizdžius supjaustyti skiltelėmis. Tešlai minkštą kambario temperatūros sviestą išsukti su cukrumi iki vientisos, purios masės. Po vieną mušti kiaušinius ir gerai išmaišyti.Suberti kepimo miltelius ir persijotus miltus, išmaišyti. Tešla turi būti kaip labai tiršta grietinė.
Kepimo formą patepti sviestu, į ją sumesti obuolių skilteles ir suversti tešlą. Viršų išlyginti ir dėti kepti į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Pyragas kepa maždaug 45 minutes, bet priklauso nuo kepimo formos dydžio, pyrago storio ir, aišku, pačios orkaitės, tad pyragą prižiūrėkite.
Kol pyragas kepa, pasiruoškite panna cotta. Želatiną užpilti vandeniu ir palikti išbrinkti. Į puodą pilti grietinėlę ir pieną, berti cukrų, vanilės sėklytes, cinamoną ir kaitinti ant silpnos ugnies vis maišant. Grietinėlės nereikia užvirinti, o kaitinti, kol puodo kraštuose pasirodys pirmi maži burbuliukai. Puodą nuimti nuo ugnies.
Kitame inde pakaitinti išbrinkusią želatiną - neužvirinti, o kaitinti tol, kol ištirps grūdeliai. Pakaitintą želatiną supilti į pakaitintą grietinėlę, gerai išmaišyti ir palikti atvėsti. Kai skystis atvėsta, dėti jį į šaldytuvą ir leisti sustingti. Kai panna cotta sustingta, išimti iš šaldytuvo ir plaktuvu (kitaip sakant, mikseriu) plakti ją mažiausiai 10-15 minučių (galima ir visą pusvalandį, jei tik turit kantrybės), kol sustingusi masė taps putomis. Tada putėsius suversti ant pyrago, išlyginti ir dėti pyragą į šaldytuvą. Kai putėsiai vėl sustingsta, galima valgyti.


Pyragas išeina drėgnas, putėsiai purūs, tad derinys tikrai vertas net išrankiausio ragautojo.
Skanaus!

2015 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis

Veganiški avižiniai sausainiai

Ne paslaptis, kad kartais mėgstu išbandyti ir žaliavalgiškus ar veganiškus receptus. Pati tokiam mitybos pasikeitimui, kai nevalgai nieko, išskyrus daržoves, vaisius, riešutus ir kruopas, nesiryžčiau, tačiau vieną kitą patiekalą mėginu paruošti.

Kadangi šią vasarą daug laiko praleidžiame sode, o ten valgyti irgi norisi, tad vis bandau atrasti naujų patiekalų, kurie tiktų valgymui gamtoje. Tuo tikslu tobulinu visokiausių sumuštinių, salotų ar karštų, tampančių šaltais, patiekalų gamybą. Na, ir žinoma, sode norisi ko nors saldaus. Tai šį kartą papasakosiu apie veganiškus sausainius. Taip, taip, veganai nevalgo jokių gyvulinės kilmės produktų (nei kiaušinių, nei pieno, nei sviesto, nei sūrio, ką jau bekalbėti apie mėsą ir žuvį).

Sausainius paruošti labai lengva, jiems reikia tik kelių produktų. O skonis? Nepasakyčiau, kad kažkas labai ypatingo, bet jei norite greitai ir lengvai paruošiamų sausainių - tai jie. Be to, mano vaikas tikrai skaniai juos valgė ir vis prašydavo pakartoti.


Sudėtis:
2 gerai prinokę bananai
Stiklinė avižinių dribsnių
Sauja razinų
2 valg. šaukštai linų sėmenų
Agavos sirupo (jei trūksta saldumo)

Paruošimas:
Bananus sutrinti šakute ar trintuvu iki vientisos masės. Į ją berti avižinius dribsnius, razinas ir linų sėmenis ir gerai išmaišyti. Jei manote, kad trūksta saldumo, įpilkite į masę šiek tiek agavų sirupo. Masę palikti bent 30 min. ar valandą, kad dribsniai šiek tiek išbrinktų. Tada šaukštu dėti tešlą ant kepimo skardos, išklotos kepimo popieriumi ir kepti apie 20-25 min. iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Sausainiai turi tapti rusvi.
Razinos ir linų sėmenys nėra būtini šiame recepte, juos galite keisti kitais priedais: įvairiais riešutais (kokoso, migdolų riekelėmis, kapotais lazdynų riešutais....), sėklomis, džiovintais vaisiais. Arba galite gaminti be priedų - tada sausainiams paruošti reikės tik dviejų ingredientų.
Skanaus!

2015 m. rugpjūčio 15 d., šeštadienis

Vyšnių uogienė su šokoladu

Na, vis dėlto vasarą rašyti dažnai nepavyksta. Nors ir mėgaujuosi savo ilgiausiomis ir bene geriausiomis atostogomis gyvenime, tačiau laiko prie kompiuterio praleidžiu nedaug. Ir tai yra labai gerai, nes veiklos sode bei namuose yra per akis. Be galo džiaugiuosi būdama gamtoje: žvelgdama į mėlyną dangų, plaukiančius debesis ir nuo lengvo vėjo siūbuojančias medžių viršūnes, besiklausydama paukščių čiulbesio, stebėdama, kaip kasdien auga ir noksta vaisiai ant medžių, netgi ravėdama daržą ar kasdama naujas lysves. Gamtoje gali pamatyti ir dar neregėtų dalykų - pasilikę sode nakčiai su vyru stebėjome perseidų lietų. Džiūgavome kaip vaikai ir juokėmės, jog esame jaunųjų astronomų būrelio nariai, užvertę galvas, iki kol pavargo kaklai, stebintys ir akimis gaudantys tas akimirksniu pralekiančias šviesos juosteles. Štai, aks yra tikroji laimė - mėgautis akimirka čia ir dabar, džiaugtis tuo, ką matai ir turi, leisti gyvenimui tekėti ramiai ir be sukurtų rūpesčių. Galvoje taip lengva, mintys skaidrios, nuotaika pakili.

O dar labai džiugina tai, kad galiu ruošti visokias gėrybes žiemai iš savo sode nuskintų vaisių ir daržovių. Štai namie pūpso krūvelė cukinijų, laukiančių eilės, kada iš jų virsiu kokį padažą ar mišrainę. Šaldiklyje jau tūno paruoštos trešnės, o puode cukruje mirksta vyšnios. Gėris neišpasakytas!

Jau savo Facebook paskyroje užsiminiau apie vyšnių uogienės su šokoladu receptą. Tai štai - dalinuosi. Tiesą sakant, vyšnių ir šokolado derinį uogienėse galima aptikti internete, o prisiminus šokoladinius tortus su vyšniomis, tikrai norėsis šį skanėstą užkonservuoti žiemai. 


Sudėtis:
1 kg vyšnių
0,5 kg cukraus
100 g juodojo šokolado
Šiek tiek citrinos sulčių
Vanilės ankštis


Paruošimas:
Vyšnias nuplauti, išimti kauliukus, užpilti cukrumi ir palaikyti per naktį (čia su mintimi, jog visos šeimininkės vakare ruošia uogienes), kad išsiskirtų sultys. Į puodą dėti perpjautą vanilės ankštį. Vyšnias su saldžiomis sultimis užvirinti ir palikti ataušti. Turiu įprotį po du kartus virti uogienę (ypač tokias, kurios skystesnės), todėl gerokai ataušusias vyšnias vėl užvirinti. Įpilti šiek tiek citrinų sulčių  ir pavirti dar apie 10-15 min. Galiausiai, nuimti puodą nuo ugnies ir suberti tarkuotą juodąjį šokoladą. Maišyti, kol šokoladas ištirps. Dar karštą uogienę supilstyti į gerai išplautus bei šiltus stiklainius, užsukti ir atšaldyti apverstus stiklainius.
Uogienė išeina šiek tiek tirštesnė, sodrios raudonai rudos spalvos, nepakartojamo aromato. Manau, žiemos vakarą suvalgytas net ir vienas šaukštelis tokios uogienės praskaidrins nuotaiką ir sušildys. O jei tokią uogienę Kalėdų proga padovanosite brangiam žmogui, ne tik nudžiuginsite jį, bet ir patys džiaugsitės.
Skanaus!

2015 m. liepos 10 d., penktadienis

EXPO 2015 Milane - diena, pilna įspūdžių ir vaizdų (2 dalis)

Vakar aprašiau savo įspūdžius iš EXPO 2015 Milano parodos bendrais bruožais, o šiandien pratęsiu pasakodama šiek detaliau apie labiausiai patikusius ir nepatikusius paviljonus.

Žinoma, jei važiuosite į parodą, pasidomėkite paviljonais iš anksto ir susidarykite sąrašiuką, ką norite apžiūrėti. Mes, sakyčiau, išvažiavom nelabai pasiruošę - aš tikėjausi, kad apsilankę pagrindiniame informacijos centre Milane gausime daug informacijos apie paviljonus ir ką verta pažiūrėti, bet deja deja, gavome tik lankstinuką apie parodą ir dar tik jos teritorijoje statomus paviljonus (tai reikia suprasti, jis išleistas gerokai prieš prasidedant parodai). Net žemėlapio su paviljonų išdėstymu negavome... Tad viešbutyje bandžiau dar naršyti Facebook'e esančiame EXPO 2015 Milano puslapyje ir ieškoti įdomybių. Tiesa, oficialus Expo interneto puslapis yra labai painus, tad jame nelabai ką radau.

Žodžiu, vakare perskaičiau TOP5 paviljonų, kurie labiausiai patiko vienam britų fotografui. Jame paminėti Pietų Korėjos, Didžiosios Britanijos, Austrijos, Jungtinių Arabų Emyratų ir...dar kažkoks paviljonas. Tad nusprendėm patikėti fotografu ir bandyti bent jau aplankyti šiuos stendus. Aišku, sąraše buvo Lietuvos stendas, žygis iki Italijos regionų stendo ir pagrindinio paviljono, išgirtasis Maroko stendas ir dar daug planų.

Kai praėjome visas oro uosto tipo patikras susidūrėme su šios parodos mastu. Didžiulė erdvė ir akimis neaprėpiama teritorija.


Pradėjom eiti nuo pradžių į kone visus paviljonus, bet tuos, su didžiausiomis eilėmis, aplenkdavom. Juokaudami paskaičiavom, kad, norėdami aplankyti beveik visus paviljonus, kiekviename iš jų galime užtrukti ne daugiau kaip 10 minučių. Taigi po gerų 4 valandų pamatę, kad dar net pusės parodos neapėjom, nusprendėm rinktis paviljonus atidžiau, praleisti tuos, kurie mums iš išorės nelabai patiko, kuriomis šalimis ne itin žavimės ir pan.

Parodos lankymas mums užtruko 9 valandas su dviem pasėdėjimais pavalgyti ir dar pora sustojimų vyno ar alaus ragavimui.

Kadangi buvau mačiusi per žinias, kaip lietuviai pristatė savo paviljoną, tad labai norėjau pamatyti viską, kaip yra. Iš tiesų paviljonas dailus ir labai estetiškai įrengtas. Tie kabantys stikliniai lietaus lašai suteikia lengvumo, o balta spalva ir prieverpsčių ornamentų gėlės įneša lietuviško kolorito. Tik įėjus, man tikrai susidarė geras įspūdis.

Lašas, į kurį gali įeiti
Pirmame aukšte kavinukė su tradiciniu maistu (kažkas panašaus į Čili kaimą su cepelinais ir silke su bulvėmis). Beje, žmonės atsisėdę ant šių kėdžių gali suptis kaip sūpynėse
Ekranuose maisto kelionės į Lietuvą pasakojimai ir kompiuterinis žaidimas, kuriame reikia atskirti itališkus dalykus nuo lietuviškų
Palubėj stikliniai lašeliai

Na, viskas lyg ir gražu, balta. Yra ekranų (kaip ir visuose kituose stenduose). Ir neperkrauta. Tiesa, dar kitoje šios erdvės pusėje galima įsigyti lietuviškų šakočių, kietojo sūrio, paragauti alaus bei nusipirkti knygų ar gintaro karolių. Bet va vis tiek kažko tam paviljone trūko. Na, taip, eini tuo takeliu, viską pažiūri, paprašai, kad tas berniukas uždėtų antspaudą ant žemėlapio ir... išeini. Viskas. Kai apėjom daugelį stendų, tada atėjo mintis, ko trūksta lietuvių paviljonui - veiksmo. Jau rašiau, kad veiksmas yra svarbus, o pas mus, deja, nėra ką veikti. Va, pas estus paviljone irgi nėra kažko ypatingo, bet languose įrengtos sūpynės ir žmonės užsibūna, pasisupa, dar ką nors pažiūri. Va, pas lenkus gali su draugu palenktyniauti dviračiais (aišku, jie stovi vietoje, tik virtualiai matai, kuris lekia greičiau). O pas slovakus gali išpaišyti manekeną pieštuku.

Dviračių lenktynės pas lenkus
Slovakijos stende net duodami pieštukai manekenų apipaišymui
Pas estus galima pasisupti ir net su draugu palenktyniauti, kuris daugiau kartų pakils, specialiuose ekranuose skaičiuojami pakilimai

O pas mus nėra ką veikti... Tad apėjom, apžiūrėjom ir tiek. Na, bet nereikia dievo varyti į medį, buvo ir blogesnių paviljonų, kuriuose net ir minutės nereikėjo užsibūti. Pavyzdžiui, Moldovos stendas. Net jo nuotraukų neturiu iliustracijai... Taigi, įeini į tą stendą, o ten viena lentyna su parduodama knyga apie šią šalį. Eini toliau ir patenki į tokią nelabai didelę salę, kurioje pastatytos kėdės ir priešais jas trys dideli ekranai. Skamba muzika ir kraštiniame ekrane pasirodo eilė šokėjų. Jie šoka ir keliauja per visus tris tuos ekranus. Taip jie prašoka ir baigta. Vėl iš naujo, kitas šokis. Ir viskas.

Arba Airijos paviljonas. Jis pats - tai toks gan nemažas namas, bet įėjus pamatome tik didžiulius ekranus ir takelį tarp jų. Visi ekranai rodo vieną ir tą patį filmuką. Praeini tuos ekranus ir... durys laukan. Na, jei į tą paviljoną eini į vieną iš pirmųjų, tai gal ir sustoji pažiūrėti, kur tame filmuke rodomas traktorius nuvažiuoja, bet kai mums besilankant airiai buvo paskutinieji sąraše, tad užtrukom vos minutę, kol praėjom pro tuos ekranus.

Bet buvo ir įspūdingų stendų, kuriuos surikiuosiu į savo TOP penketuką. Iš karto pasakysiu, kad patiko-nepatiko yra labai subjektyvus dalykas ir šiuos stendus vertinu per savo supratimo prizmę.Ir, žinoma, kad būtų įdomiau, pradedu nuo penktosios vietos ir baigsiu pirmąja.

5. Prancūzija. Man atrodo, kad šis paviljonas labai gerai atitiko temą - pamaitinkime planetą ir tuo pačiu parodė, kuo gali didžiuotis ši šalis. Paviljonas nėra kažkuo labai ypatingas ar prikimštas technologijų. Tiesiog jis man patiko todėl, kad yra erdvus ir kad moko mus pakelti akis į viršų.

Šalia paviljono plyti laukas lysvių su daržovėmis. Ir gegužės pabaigoje derlius buvo jau gana nemenkas.
Paviljono palubėje kabo viskas, kuo didžiuojasi Prancūzija ir kas šioje šalyje gaminama
Kaip gi Prancūzija be levandų....
Aišku, kabo ir šampanas
O išėjus randame štai tokį automobilį - bistro :)
4. Rusija. Kai kuriose žiniasklaidos priemonėse buvo rašoma, kad žmonės dėl politinių priežasčių ignoruoja Rusijos stendą, tačiau man tokio įspūdžio tikrai nebuvo. Visi iš vieno paviljono keliauja į kitą ir kadangi čia prie įėjimo nėra eilių, jis gana erdvus, tai daugelis ramiai ten žygiuoja. Pirmiausia, žinoma, krenta į akis veidrodinis pastato stogas. O viduje vėlgi daugybė to, kuo gali pasigirti ši šalis. Kai kuriomis valandomis paviljone organizuojamos maisto ir gėrimų degustacijos, bet mes, deja, atėjom netinkamu laiku.
Paviljonas patiko savo erdve, šiek tiek pažįstamais (iš vaikystės) daiktais, kurie atgaivinti naujam gyvenimui, bei savotišku paprastumu.
Sienos iš herbarijų - džiovinti augalai su aprašymais.
Kas prisimena tokius daiktus? :)
Šioje salėje tam tikromis valandomis vyksta gėrimų degustacijos

Nacionalinio maisto degustacijų tvarkaraštis
Kitoje salėje nuotraukos su tradiciniais rusiškais patiekalais
O kaip nepasigirti, kad Rusijoje randamos beveik visos Mendelejevo lentelės medžiagos
3. Azerbaidžanas. Šį paviljoną lankėme savo kelionės po parodą pabaigoje, o mano fotoaparatas nebeatlaikė tokio dienos darbo ir gaudė paskutiniuosius atodūsius. Tad kadrų iš to paviljono turiu labai nedaug. Bet paviljonas gražus - jaukumas suderintas su modernumu. Jau pats pastatas įdomus - su gaublio formos išsikišimu, o pati šalis nustatė papildomai savo temą - skonių ir spalvų simfonija. Visos detalės apgalvotos, suderintos tarpusavyje.
Kaip ir visur, gausu ekranų, yra liečiamieji ekranai patiems lankytojams sužinoti daugiau informacijos apie tam tikrus produktus, yra ir kažkokie aparatai, į kuriuos gali įkišti rankas. Kai kur groja muzika, o kai kur galima rasti ir tarybinio paveldo - trijų litrų stiklainių su konservuotomis daržovėmis.
Beje, jau minėjau, bet pagyrėme šį paviljoną dar ir už tai, kad jame yra eskalatoriai, kurie pakelia į visus tris pastato aukštus, o po to galima nusileisti liftu. :)

Tokių gėlių buvo visų spalvų ir šalia ekranai su tos spalvos vizualika
Šalies forma parodyta netradiciškai

2. Slovakija. Paviljonas, pilnas įdomybių. Prie pastato skulptūros, kurios sudomina, kita pastato siena su žaliuojančiu veidu, o įėjus pasitinka metalinis paukštis ir auksinis kiaušinis. Tai stendas, kuriame yra ką veikti: jau rodžiau, kad jame galima piešti ant manekenų, jame galima apsidairyti po Slovakijos gražias vietas, čia asistentai lankytojams ant kaklo užkabina po planšetę, kur gali rasti gausybę interaktyvios informacijos apie šalį. Galiausiai, gali pailsėti ant teniso kamuoliukų suolelio. Taigi, pliusai už įtraukimą, už sudominimą, už tai, kad yra kur akis paganyti.

Skulptūra, kurią reikia apžiūrėti iš visų pusių
Sienos iš kruopų talpų
O ant grindų prie kruopų yra ir šaukštų
Virtualus apsidairymas gamtoje
Gera idėja sporto aikštynui :)
Žmogus ant sienos
1. Pietų Korėja. Žinoma, papirko tos technologijos, šokantys robotai-ekranai, gausybės puodas, badaujančio vaiko akys projekcijoje ir žaliuojanti siena. Man atrodo, kad šis paviljonas geriausiai atspindėjo temą ir jame nebuvo tik giriamasi pasiekimais, bet ir keliamas klausimas, ką valgysime, parodoma, kad vieni badauja, o kiti sukasi apsivalgymo rate. Taigi ne tik gražus bei įspūdingas paviljonas, bet ir verčiantis susimąstyti.

Ruoškitės pastovėti eilėje
Maisto pavadinimai ant sienos
Besisukantis ratas su pavalgiusio žmogaus bėgančia projekcija
Alkanas vaikas, kuris vis atsisuka ir pažiūri neįtikėtino graudumo akimis

Robotai-ekranai
 
Apverstos puodynės ir ant jų projektuojami maisto patiekalai

Ir teisingai - nėra ko čia tų žuvų kankinti akvariumuose, geriau tegul jos plaukioja ekranuose
Vartojimas ir to pasekmės

Toks tad mano penketukas. Tiesa, turiu užsirašiusi sau dar penkis ar net daugiau paviljonų, kuriuos verta paminėti, tad turbūt neapsieisiu be dar vieno įrašo šia tema. :)