Vanilinis cukrus

Šį savaitgalį atradau tikros vanilės stebuklą. Iš tiesų man vanilė yra vienas mėgstamiausių (jei ne pats mėgstamiausias) prieskonių. Kol kas neeksperimentuoju ir nedėjau šio prieskonio į kokius nesaldžius patiekalus, bet užtenka ir desertų, kur vanilės aromatas pakeri iš karto.

Vanilės lazdeles buvau nusipirkusi jau šiek tiek seniau, tik niekaip neprisiruošdavau jas panaudoti tinkamai. Pripažinsiu, pasiteisinimas tam buvo - pilna lentynėlė pirktinio vanilinio cukraus. Bet kai tie pakeliai nežinia kaip greitai dingo (t.y. buvo sunaudoti), išsitraukiau ir tas dvi juodas, kvapnias lazdeles. Po kelių apsisukimų virtuvėje supratau, kad vanilinio cukraus pakeliuose daugiau niekada nepirksiu. Pirmiausia, dėl to, kad tikros vanilės aromatas kur kas geresnis. O antra, aš kažkur perskaičiau iš ko tą vanilinį cukrų gamina - prie tikros vanilės lazdelių jis net arti nebuvęs.

Taigi vanilinę lazdelę naudojau ruošdama eilinę porciją vanilinio plombyro (jo visada turi būti mūsų šaldiklyje), Panna Cotta su šilauogėmis (ji buvo sudorota dar net gerai nesustingusi), kepiau obuolių pyragą ir, galiausiai, pasigaminau savo naminio vanilinio cukraus.

O tam tereikia iškrapštyti tas vanilės sėklytes į cukrų ir gerai sumaišyti. Subėriau tą gėrį į indelį ir dabar man tikrai nebereikia pirkti vanilinio cukraus.
Skanių vanilinių eksperimentų ir jums!