O kaip žinia, hidrolatai yra naudojami labai plačiai - tiek gaminant kremus, tiek kosmetinį pienelį, tiek veido tonizavimui (vietoj kosmetinio toniko) ar nešvarumų nuvalymui, tiek gaminant šampūnus. Žinoma, geriausi hidrolatai gaunami iš ekologiškai užaugintų šviežių augalų, bet šaltojo sezono metu galima gaminti hidrolatus ir iš džiovintų augalų. Aš jau išbandžiau erškėtrožių ir žaliosios arbatos hidrolatus, o šiandien tikriausiai virsiu medetkų hidrolatą. Be to, galima naudoti ramunėles, liepžiedžius, dilgėlių lapus, kitas vaistažoles.
Erškėtrožių hidrolatą naudojau šampūnui ir vienam iš kremų - jis puikus, labai švelnaus kvapo, lengvai susigeria. O be to, sako, kad erškėtrožės turi savybę stangrinti odą.
Virdama žaliosios arbatos hidrolatą turbūt įpyliau per mažai vandens, tad jis gavosi labai koncentruotas, gana stipraus arbatos aromato. Mano vyras sako, kad tas kvapas net kažkiek panašus į tabako kvapą. Bet aš šį hidrolatą naudoju nešvarumams nuo veido valyti po dienos darbų - nuvalo labai gerai, odos nesausina.
Hidrolato virimui namuose reikia kelių pagrindinių priemonių: didelio puodo su dangčiu ar kokiu kitu indu, kuriuo puodą būtų galima uždengti, puodelio, indo plačiais kraštais, poros švarių rankšluosčių ir ledo. Beje, tokį panašų aprašymą buvau radusi viename lietuviškame blog'e, bet deja neprisimenu, kuriame.
Į didelį puodą sudedame augalus. Viduryje puodo statome apverstą puodelį, o ant jo indą, plačiais kraštais. Augalus užpilame vandeniu (geriausia filtruotu) taip, kad juos apsemtų ir dar šiek tiek būtų daugiau. [Jei gaminsite hidrolatą iš arbatos, vandens pilkite gerokai daugiau, nes sausi lapeliai didelę dalį vandens sugeria ir tokiu atveju, kaip minėjau, hidrolatas išeina labai koncentruotas.]
Tada ant puodo kraštų dedame šlapius susuktus rankšluosčius ir labai sandariai uždengiame indą apverstu dangčiu ar kitu indu. Viskas atrodo maždaug taip.
Puodą statome ant silpnos ugnies ir laukiame. Kai matome, kad pradeda virti ir garai kyla link puodo viršaus, pradedame į apverstą dantį dėti ledą. Aš dėjau ledą su visais maišeliais, nes taip jis tirpsta lėčiau.
Hidrolato gamybos esmė - augalai mirksta vandenyje ir verda, o garai kyla į viršų, kondensuojasi ir, atsimušę į viršutinį indą, laša į plačiakraštį indą. Tie lašai ir yra hidrolatas.
Aišku, nelabai čia moksliškai paaiškinau, bet fizikos specialistė iš manęs tikrai nekokia, tad prašau atleisti. :)
Ir svarbiausia, reikia sekti, kada išverda vanduo, kad augalai nepradėtų degti, nes tokiu atveju hidrolatas nebebus tinkamas naudoti: degant bet kokiems augalams susidaro daug kenksmingų medžiagų, o hidrolato gamybos atveju, visos jos patenka į jį.
Man viskas pavyko iš pirmo karto ir, pavyzdžiui, iš 100 g erškėtrožių gavau net 150 ml hidrolato. Dabar vis dar eksperimentuoju su džiovintom vaistažolėm, bet jau laukiu nesulaukiu, kada pasirodys daržuose ir soduose tie augalai, iš kurių bus galima virti hidrolatus. Vasarą bandysiu virti iš mėtų, melisų, rozmarinų, šalavijų, čiobrelių, liepų žiedų, juodųjų serbentų - kosmetikos fabrikėlis dirbs, kad net dūmai rūks. :)
